Aš imu kraujuotą, apšalusį kardą
dar kartą talžyti tavo mirtinai sustingusią širdį.
Aš imu jo ašmenis, išbadau tavo baimę
ir tirpdau ją jau tirpstančiame sniege.
Ar jau pajutai, kaip ledas traukiasi?
Kaip širdis ima plakti
po sustingusia tuštuma?
Aš imu pirštinę ir uždengiu tavo lūpas,
kurios niekada nepravėrė vartų nei žodžiams, nei dėkingumui.
Aš imu tavo ranką ir traukiu tave į medį,
į tą vienintelį, kur šalčio sukaustytos šakos dar šnabžda.
Ar jauti, kaip ledas po kojomis ima skeldėti?
Kaip sniegas paverčia tave tuo, kuo bijai tapti?
Aš traukiu tave artyn, ten, kur nebus nei vėjo,
nei žiemos, nei paskutinio speigo gniaužtų.
Ar tu jauti, kaip širdis plaka ir snaigės puošia tave?