Ima sielą, ima kūną 

ima laimę, ima koncentraciją, ima apatiją

Gyvena kūnas, gyvena siela, gyvena laimė 

egzistuoja kūnas – kūnas

Jeigu laiku susiimti yra gyventi arba egzistuoti – yra kūnas 

arba laiku susiprasti yra koncentracija 

arba apatija – yra gyvenimas

Lieka

Ir pasiima kūną, laimę, koncentraciją, apatiją 

pasiima viską, ima viską

Paženklintais vaistais

Sielos nuostolis
Savęs atrakinti nepavyksta
Tenoriu numarinti, tenoriu susprogdinti
tą sielą be sparnų, tą kūną be gyvybės nuraminti
Skęstu, pametu bilietą į namus
liudiju sau, tik sau
esu tuščias, apgaudinėju sielvartą
elgetauju nežinia kur ir kam
bandau parduot mirties vartus
Darausi vienas
trys sluoksniai vartų metalo
tunelyje bejėgis – skraidyti net negaliu
Ir vėl sunku, ir vėl baugu
matyti save skęstantį
įrašau deginimą – liepsnas nuodingoje pašvaistėje
Liudytojas nykimo
išdegindamas ir save

Kabu dangum
Kabinuosi į išgalvoto aukščiausiojo ranką
Prašydamas ištverti šią naktį
Prašydamas ištverti šią beprasmybę
Kabu dangum
Neišklausęs pamokslų ir maldų
Tačiau giliai meldžiuosi
Kabėdamas ir prašydamas
Ištverti
Dar vieną
Skausmu perpildytą
Debesies ruožą

Kalbuosi su po grindimis esančia instaliacija 

ji supranta

Tarytum matydamas atspindį vandenyje 

kalbuosi dugningame vandenyne

Pavirstu į viengungį žvejį 

pasiklydusį

Kalbėtis dugnu 

ir po instaliacija esantis vandenynas

Toks gilus liūdesys
užsupo mano širdį
tarytum jūros audra sausio mėnesį
Skausmo bangos daužo mano kūno platybes
kiekgi kartėlio aš kentėsiu
kiek skausmo gali tilpti mano širdyje
Kaip perprasti kranto ilgesį
kaip išplaukti į krantą iš monotonijos dugno
Juk viskas gyvenime turi priežastį
pasakyk man, žmogau
kodėl gyvenimo dalia – išgyventi audras, likti gyvam
Juk audros nevyksta kiekvieną mėnesį
o jos vis daužo mano kūną
Viskas gerai, tarė viltis
nuplaukti į saugią salą
pagyti, sustiprėti, suprasti
Gyvenimas, ar taip ar taip, laikinas
Kas toliau?
kokia kita stotelė?

Susitarti su naktimis, kad jos sūpuotų širdį, kuri bėgte šuoliuoja į šviesą. Taip jau yra – tamsa man per daug kilminga. Joje jaučiuosi saugus, neapšviestas saulės, neapsuptas judesio kalnelio pakrašty.

Neįkyriai žiba žvaigždės, tarsi apkalbinėtų mane, bet tikriausiai jos supranta. Visko per daug ir per greit, bet niekad nebūna taip gera jausti dirvą.

Norėčiau kada nors į ją pasilaidoti, bet gyventi mokausi iš tausojamų man artimų balsų, kurie man taria: „visko bus, viskas eis geryn“.

Ir tarp viso ko aš vis tiek einu į gėrį, todėl dar dalinu jį, nors pats jaučiuosi keistai. Po nakties ateina diena, ir su ja dar kartą bandysiu taikytis.

O jei aš gyvas
gyvas ir sekantis,
kuris mirs arba gyvens

Nemanau,
kad iš tiesų rūpi gyvam,
kuris provokuoja teologų kliedesius

laviruoja prilipęs vienišius
ir jis visai patrauklus
savitai raudonas

Vyšnios,
kurios pamiršta kas gyva,
padeda nepasiduoti

Tą vakarą
skaitant eilėraščius
mano liežuvyje
sušalo sąmoningumas

pasipriešint
išeit

Dieve

mirtyje
vyšnioje

Skausmas,
pasidavimas,
pamiršimas

Sugerk paskutinį
lašą mano vilties savo pasitenkinimui
Sugerk paskutinį
emocijos blyksnį sausu didžiuoju tyrlaukiu
kol dar tyvuliuoja ramuma
kol dar blyksi mano akyse šviesa
Pavogs sausra paskutinius blyksnius
ir paliksi mane tylioje tamsoje
Tu visada troškai tylos
aš visada troškau

Melancholiškai prakvėpęs miškas
visų prasmių ieškojimas
išauga į gėlę

Paskui žydi žmogus –
galbūt sunkiai,
galbūt priverstinai
melancholiškai prakvipusiame miške
pražydo plukė

Gimė būtis
Ir takais žinojimo
visi žino

kad gimė
Suprantamai nesuprantamas
gyvybingumo aspektas
leidžiantis žinoti
kad gimė būtis
ir visi žino

Svarstyti viską –
gal drastiška idėja
gal kiek pakeliamai jauku
tiesiog būti

Apie nieką į nieką
apie pasaulį
ir pasaulyje
gražius negražius

kas sukelia emociją
į emociją

Būti
ir svarstyti ribas,
kai jų nėra
ir nėra ką svarstyti

Būti
gal tiesiog būti

Esame esą gal
stipriausi ir produktyviausi

Toliau žinom, ko norim
ir ką darom
žinom, esame ne menki
Tik minties pakrašty
guli laumžirgis
kritęs
neva iš menkumo

Tuštumoje ir tulpių kontraste

pasileido tuščias,
beveik auksinis žvilgsnis
į suplyšusią sieną

Rytas įpusėjęs

tulpėms po truputį skleidžiantis
sužiba kadaise katastrofa vadintas
nušvitimas

Bet ne į dangų ar iš jo
ne emocija ar susijaudinimas

Į akibrokštą sau
ir į bėgančią dieną,
kuri žada labai nedaug

Pora įkvėpimų
pora iškvėpimų

Ir nusišalinimas

galutinis
galimai dar nenuvystant tulpėms

Poeto laisvė –
neatsiejama juodosios varnos svajonė

Ji snapu nukerta
ir suvalgo
tuo metu laisvėje
ją išvemia