Nemunas Kėželis – Poezija
Ciklas I: Tarp pichozės ir bičių
I. Sensorika
Laiku susiimti
ir pažadėti sau kelis dalykus
tyrą jausmą
ir atkaklų išjautimą
tekėti mokytis
iš gulbių
jomis teka vanduo
ir požeminis laikas
nežinodamas
kiek praleido
o gal
ir pats neegzistuoja
matyt
laikas yra tėkmė
Kūnas
Kūnas prašo, bet tas pats kūnas žeidžia
Kūnas iš paskutiniųjų laikosi, o pats kankina
Kūnas nori gyti ir nori tikėti
kūnas nori matyti ir nori išjausti
Kiek be kūno, kiek toliau nuo baltosios ievos
Kūniškai išaugusios iki širdies, išsišaknijusios
jau vystančios
Kūnas nebeatsilaiko
Ir tame gal nieko blogo,
gal nieko blogo tame
Kūne įsigilina kaulai
dar nesuirę
bet nebefunkcionuojantys
Kiek toliau nuo žemių žydi ieva
Ima
Ima sielą, ima kūną
ima laimę, ima koncentraciją, ima apatiją
Gyvena kūnas, gyvena siela, gyvena laimė
egzistuoja kūnas – kūnas
Jeigu laiku susiimti yra gyventi arba egzistuoti – yra kūnas
arba laiku susiprasti yra koncentracija
arba apatija – yra gyvenimas
Lieka
Ir pasiima kūną, laimę, koncentraciją, apatiją
pasiima viską, ima viską
Paženklintais vaistais
Sielos nuostolis
Savęs atrakinti nepavyksta
Tenoriu numarinti, tenoriu susprogdinti
tą sielą be sparnų, tą kūną be gyvybės nuraminti
Skęstu, pametu bilietą į namus
liudiju sau, tik sau
esu tuščias, apgaudinėju sielvartą
elgetauju nežinia kur ir kam
bandau parduot mirties vartus
Darausi vienas
trys sluoksniai vartų metalo
tunelyje bejėgis – skraidyti net negaliu
Ir vėl sunku, ir vėl baugu
matyti save skęstantį
įrašau deginimą – liepsnas nuodingoje pašvaistėje
Liudytojas nykimo
išdegindamas ir save

Kabu dangum
Kabinuosi į išgalvoto aukščiausiojo ranką
prašydamas ištverti šią naktį
prašydamas ištverti šią beprasmybę
Kabu dangum
neišklausęs pamokslų ir maldų
tačiau giliai meldžiuosi
kabėdamas ir prašydamas
Ištverti
Dar vieną
skausmu perpildytą
debesies ruožą
Kalbėtis dugnu
Kalbuosi su po grindimis esančia instaliacija
ji supranta
Tarytum matydamas atspindį vandenyje
kalbuosi dugningame vandenyne
Pavirstu į viengungį žvejį
pasiklydusį
Kalbėtis dugnu
ir po instaliacija esantis vandenynas
Jūra
Toks gilus liūdesys
užsupo mano širdį
tarytum jūros audra sausio mėnesį
Skausmo bangos daužo mano kūno platybes
kiekgi kartėlio aš kentėsiu
kiek skausmo gali tilpti mano širdyje
Kaip perprasti kranto ilgesį
kaip išplaukti į krantą iš monotonijos dugno
Juk viskas gyvenime turi priežastį
pasakyk man, žmogau
kodėl gyvenimo dalia – išgyventi audras, likti gyvam
Juk audros nevyksta kiekvieną mėnesį
o jos vis daužo mano kūną
Viskas gerai, tarė viltis
nuplaukti į saugią salą
pagyti, sustiprėti, suprasti
Gyvenimas, ar taip ar taip, laikinas
Kas toliau
kokia kita stotelė
Bandau
Susitarti su naktimis, kad jos sūpuotų širdį, kuri bėgte šuoliuoja į šviesą. Taip jau yra – tamsa man per daug kilminga. Joje jaučiuosi saugus, neapšviestas saulės, neapsuptas judesio kalnelio pakrašty.
Neįkyriai žiba žvaigždės, tarsi apkalbinėtų mane, bet tikriausiai jos supranta. Visko per daug ir per greit, bet niekad nebūna taip gera jausti dirvą.
Norėčiau kada nors į ją pasilaidoti, bet gyventi mokausi iš tausojamų man artimų balsų, kurie man taria: „visko bus, viskas eis geryn“.
Ir tarp viso ko aš vis tiek einu į gėrį, todėl dar dalinu jį, nors pats jaučiuosi keistai. Po nakties ateina diena, ir su ja dar kartą bandysiu taikytis.
Gyvas
O jei aš gyvas
gyvas ir sekantis, kuris mirs arba gyvens
Nemanau, kad iš tiesų rūpi gyvam, kuris provokuoja teologų kliedesius
laviruoja prilipęs vienišius, ir jis visai patrauklus, savitai raudonas
Vyšnios, kurios pamiršta kas gyva, padeda nepasiduoti
Tą vakarą skaitant eilėraščius mano liežuvyje sušalo sąmoningumas
pasipriešint, išeit
Dieve mirtyje vyšnioje
Skausmas, pasidavimas, pamiršimas
Aš visada troškau
Sugerk paskutinį
lašą mano vilties savo pasitenkinimui
Sugerk paskutinį
emocijos blyksnį sausu didžiuoju tyrlaukiu
kol dar tyvuliuoja ramuma
kol dar blyksi mano akyse šviesa
Pavogs sausra paskutinius blyksnius
ir paliksi mane tylioje tamsoje
Tu visada troškai tylos
aš visada troškau

Prisprogęs musmirių
Ir plaukiau pasroviui į žalią
tėkmę, atsidūręs samanų globoje,
taškiau medžių didybę.
Sėdėdamas ant supuvusio kelmo,
vėl sukdamas save į viršų –
keliauju į paukščių tvirtovę
giedoti sielvarto melodijų į atvirąjį dangų,
skaudinti angelų sargų, truputį prisivalgęs
spanguolių, paragavęs musmirių.
Aš klimpstu tarp pelkynų ir koją dedu į nežinomybę,
o violetinis rūkas apgaubia mane ir staiga jis virsta šalta pūga,
kuri skrieja nevaldoma, pasitikdama mane, kad suledėtų ir lūžtų kartu, susiliejant į užšalusią, amžiną tylą, kurioje aš neegzistuoju.
O galva krenta, daužoma žvaigždžių,
klajoju, mėgdžioju svirplių garsus,
kasu duobę ir pavirstu trąša,
kad išaugtų beržas – aukštas, nenulaužiamas.
Viskas – tik klaida, iš kurios atgimstu.
Aplink mane skraido bitė
aplink ją – perpildytas parkas keistų žmonių
Jie apžiūrinėja žydinčias tulpes,
o aš vis dar įsižiūriu į bitę
Staiga žmonės pradeda ploti –
jie švenčia atgimimą
Man liūdna stebėti bitę,
kai ji skrenda tolyn
Aš lieku
Matau tas pačias tulpes,
tuos pačius žmones
Jie susėdo ratu
ir žaidžia kortomis
Sunku suprasti juos,
sunku ir apeiti
Jiems gera gyventi –
jie neieško priežasties išeiti iš parko
Jie džiaugiasi gyvenimu
Paskui žydi
Melancholiškai prakvėpęs miškas
visų prasmių ieškojimas
išauga į gėlę
Paskui žydi žmogus –
galbūt sunkiai, galbūt priverstinai
melancholiškai prakvipusiame miške
pražydo plukė
Jei rūpėtų
Jei rūpėtų – skaudėtų
skausmas yra santrauka
suleidžia afektą
Jaučiamas psichodraminis siužetas
jame rūpestingai kala egzistenciją
Visi žino
Gimė. Būtis.
Ir takais žinojimo
visi žino, kad gimė būtis
Suprantamai nesuprantamas gyvybingumo aspektas
leidžiantis žinoti
kad gimė ir visi žino
būtis.
Būti
Svarstyti viską gal drastiška idėja
gal kiek pakeliamai jauku tiesiog būti
Apie nieką į nieką
apie pasaulį ir pasaulyje gražius negražius
kas sukelia emociją į emociją
Būti ir svarstyti ribas kai jų nėra
ir nėra ką svarstyti
Būti
gal tiesiog būti
Gali būti juokinga
Nejaučiant menkiausios emocijos
gali būti juokinga
gali būti juokinga tekinti mirtį
Ir jaučiant dangų
gali būti juokinga išbūti
išbūti tuščiam
Gali būti
Krito
Esame esą gal
stipriausi ir produktyviausi
Toliau žinom ko norim
ir ką darom
žinom esame ne menki
Tik minties pakrašty
guli laumžirgis
kritęs neva iš menkumo
Akys
Įsisavina nuo akių iki pumpuro
jame skina ašaras
jos galėjo būti permatomos
permatomos sielos
kuriai akys užsimerkė
Vėlei prasideda rytas
Tuštumoje ir tulpių kontraste pasileido tuščias, beveik auksinis žvilgsnis į suplyšusią sieną
Rytas įpusėjęs
tulpėms po truputį skleidžiantis
sužiba kadaise katastrofa vadintas nušvitimas
Bet ne į dangų ar iš jo
ne emocija ar susijaudinimas
Į akibrokštą sau ir į bėgančią dieną, kuri žada labai nedaug
Pora įkvėpimų
pora iškvėpimų
Ir nusišalinimas
galutinis
galimai dar nenuvystant tulpėms
Snapu nukirsta laisvė
Poeto laisvė – neatsiejama juodosios varnos svajonė
Ji snapu nukerta ir suvalgo,
tuo metu laisvėje ją išvemia
Duotybės Esybė
Laiko nėra vienai tiesai ar prisipažinimui.
Laiko nėra atmaldauti ir atkęsti.
Laiko nėra tarti ir ištarti.
Laiko nėra gaudyti akies blyksnį,
kuriame sudega ir pats jis – laikas.
Iš paskutinių pilies skliautų
ir iš širdgėlos paženklintos nostalgijos
gyventi
ir sau neriboti gyventi neribotai.
Susisukti save į lapą,
žaliai peroksidinį.
Dažniui ir jo eigai suprasti
duotybės esybę,
esybę nusidėjėlių ir ateistų suskilėlių.
Peršokti per ribą,
išnykti iš amo.
Ir gyti iš laiko
po laiko
ir laikų.