Anotacija

Tai prozinė, intertekstinė novelė, sukurta pagal mano mėgstamiausios poetės Onės Baliukonytės eilėraštį „Griūvančios smėlio pilies papėdėj“. Kūrinyje nagrinėju ir perkeliu eilėraščio motyvus į psichologinį, vidinio išgyvenimo naratyvą, kuriame analizuojamos traumos, tapatybės fragmentacija, ligos patirtis ir gijimo procesas.

Onė Baliukonytė

griūvančios smėlio pilies papėdėj ryju skubinai
gerų žmonių suaukotą sprangią užuojautos duoną
renku tikrų ir simbolinių spjūvių smūgių pinigėlius
sykiais atrodančius visai kaip iš gryno aukso
tik nesakyk jog iš tiesų neįmanoma
grįžti atgal vėlių ir paukščių takais
atverti užakusį kraujo šulinį atstatyti širdies namus
nušveisti pajuodusius seno sidabro žvaigždynus
pirktus kadaise už mūsų tyro tikėjimo santaupas
liepsningų aistrų šviesių beprotysčių antikvariatuos
o kas ten taip spindi taip akina taip svaigina
giliau įkvėpk suskaičiuok iki trijų septynių devynių
bandymų pulti ir keltis žeistis ir gydytis žudytis ir vėl gyventi
išvemk paskutinį gerų žmonių paaukotą kąsnį
pažerk į žinojimo purvą tikrus ir simbolinius auksinius
ir ženk į prospekto vidurį po kojom po ratais
kad it suspardyta pervažiuota kalė pagaliau pagimdytum save
vėlę paukštę mergaitę sužadėtinę nuotaką
princui iš ką tik sparnuotų meistrų gražiai atstatytos
paskutinio šį keistą kovą skaisčiausio sniego pilies

Onė Baliukonytė ,,Elgetaujanti saulė“(Vilnius: LRS leidykla, 1998)

TRYS SEPTYNI DEVYNI

Iškvepiu ir atsimerkiu. Kažkokia palata su mirksinčia šviesa, o burna išdžiūvusi kaip Sacharos
dykuma. Kambaryje pilna smėlio lyg vaikų žaidimų aikštelėje, o aš atsikelti negaliu. Rankos
surištos. Nei rėkti, nei ką. Ateina seselė. „Štai ryk, žuvėdra, gerų žmonių suaukotą sprangią
duoną.“
– Atriškit mane, tamsta! Kur aš? Kas čia? Kaip kas?!!
– Čiagi beprotnamis!
Taip silpna. Judu per tamsų tunelį. Matau žmones, nereaguojančius į nieką. Vienintelė mintis:
„Kodėl aš čia? Kas atsitiko?“

Psichiatrinės ligoninės pacientai nagais braižo pagaliukus, skaičiuodami dienas. Laukia tyliai, kol
sienos prabils ir ištrins laiką, tarsi sekundės galėtų virsti dulkėmis ant palangės. Šviesa,
prasiskverbusi pro mažus langus, nieko nepažada – nei laisvės, nei ramybės. Jie skaičiuoja ne
valandas, bet tylą tarp šauksmų, tarp sapnų, kurie sugrįžta, kai tabletės neveikia, tarp sapnų, kurie
lyg plunksnos slysta pro pirštus. Ir vėl tas pats rytas, tos pačios lovos, ta pati tuštuma. Jie braižo ir
braižo, kol pirštai ima kraujuoti. Nes pagaliukai – tai jų dienos, jų gyvenimai. Kiekvienas įrėžimas
tampa giliu randu. Visi jie laukia akimirkos, kai skaičiai nebeturės prasmės.
Staiga per seselės posto kolonėles pasigirsta balsas, toks nemaloniai rėkiantis:
– Suskaičiuok iki trijų septynių devynių! Bandymų pulti, keltis, žudytis, gydytis ir vėl gyventi.
Lyg hipnozė šie žodžiai man įstringa. Bliaunu ir bliaunu. Čia gydykla! It suspardyta, pervažiuota
kalė kukuosiu, prišerta vaistais!
– Trys septyni devyni! Gydytis! Gydytis! Gydytis!
Bėga ašara. Ir štai ateina „didysis princas“, klausinėjantis be jokios pauzės, o aš ir verkti nebegaliu.
– Tau paskirti vaistai, – taria jis. – Olanazapinas, risperidonas.
– Trys septyni devyni, – atsakau.
Jo veidas net šiek tiek linkteli, lyg suprastų.
– Skaičiai? Jie tau padeda? – paklausia jis, tarsi tikrindamas mano sąmonę. Bet staiga jo žvilgsnis
pasikeičia, tampa aštrus. Jis prikiša ranką prie mano veido ir tyliai šnabžda:
– Ar ir tu skaičiuoji pagaliukus? Ar ir tu ieškai išeities?
Princas tyliai atsisėda prie mano lovos. Ir truputį pagalvojęs tęsia:
– Visi mes čia turim savo skaičius, savo būdus pabėgti. Vieni braižo sienas, kiti skaičiuoja laiką,
treti... ryja save. Taip ir tu, tiesa? Ryji, vemi ir vėl ryji. Tik niekada neužsipildai. Tavo skrandis
tuščias, kaip ir tavo širdis. Tu gi bulimikė! Suniokota bulimikė!
Mano galvoje – balsų chaosas, ir kažkas viduje šnabžda:
„Pabaik viską, kaip pradėjai. Trys septyni devyni. Pabėk.“

Bet kažkur kitame kampe girdžiu kitą balsą, švelnų ir lėtą:
„Gyventi, kad būtų suteiktas šansas naujam gyvenimui. Gydytis, kad atrastum save.“
Jau žiema už lango. Taip gražiai sninga. Visos snaigės mano langą užklojo. Kalėdos man visada
buvo juodžiausias metas – užgraužia prisiminimai.
– Prince! Kur tu?! – šaukiu jau psichozėje.
– Koks čia princas? Čiagi psichiatras, – juokiasi seselė.
Princo nėra. Nieko nėra. Teliko tik aš ir viena pacientė. Visos sienos subraižytos pagaliukais. Jau
antri metai eina.
Galbūt aš tenoriu pagyti. Apkabinti mažąją save. Tą mažą vaiką, kuris bėgiodavo laukais ir
džiaugdavosi kiekvienu žiogu, kiekvienu gandru.
Vaistai veikia. Einu miegoti. Atsibundu prakaituota – taip karšta. Sapnavau kažką neįprasta, o taip
gerai prisimenu žodžius, kurie tarsi sudraskė mano monotoniją. Rašau juos:
„Atleisk sau už sunkų gijimą. Atleisk sau už klaidas. Patirk skausmą. Išjausk skausmą. Padėkok
skausmui už ateinantį sustiprėjimą. Pasiduok, kad galėtum sudėlioti save iš naujo.“
Vasarą matau jau ne per langą, stoviu prie krautuvėlės. Jos vitrinoje – kalendorius. Akys
sustingsta – kiekgi laiko praėjo? Pasiėmiau sumuštinį ir...
Aš bėgu, bėgu.
Ir staiga sustoju. Vidury kelio, vis dar rankoje laikydama sumuštinį, užverčiu galvą į dangų. Toks
mėlynas, toks neapsakomas dangaus gylis, tarsi niekada nebūčiau jo mačiusi. Kvėpuoju. Į plaučius
traukiu viską – saulę, vėją, kvapus, garsus. Tai, kas paprasta. Tai, ko niekada nepastebėjau, kai
buvau užsidariusi tarp sienų. Prisėdu ant suoliuko prie tako ir pirmą kartą leidžiu sau jausti, nieko
neslopindama – nei liūdesio, nei baimės, nei džiaugsmo. Prisimenu žodžius, kuriuos kažkada
užrašiau ant smėlio grindų: „Leisk sau būti tuo, kuo niekada negalvojai galinti tapti.“
Atsikandu jau aptrupėjusios duonos su daktariška dešra, o akys pilnos ašarų. Bet šį kartą – ne
skausmo. Tai džiaugsmo ašaros. Padėka sau. Praeities klaidoms. Tiems, kurie bandė man padėti,
ir sau pačiai, kuri galiausiai išdrįso. Ar galiu save apkabinti taip, kaip niekada nemokėjau – kaip tą mažą vaiką, kuris kažkada laukais bėgo be baimės, be gėdos? Ar galiu gyventi taip, kaip visada
norėjau, bet nedrįsau?
Paskutinė pilis
Griūvančios smėlio pilies papėdėj, kur vėjas švilpia pro sugriautus bokštus, aš skubinuosi. Ryju
skubiai gerų žmonių suaukotą sprangią užuojautos duoną, kad užpildyčiau širdyje likusias tuščias
vietas. Kiekvienas kąsnis – lyg paskutinė viltis, atodūsis tarp griuvėsių, kur tikėjimas seniai
paslėptas po smėlio sluoksniais. Renku smulkius pinigėlius, tikrus ir simbolinius, paženklintus
spjūvių ir smūgių žymėmis. Sykiais jie atrodo kaip grynas auksas – iš tiesų, kodėl jie neprilygtų
auksui, kai lemia mūsų gyvenimus, mūsų kovas? Tik nesakyk, kad neįmanoma. Aš tikiu, kad
viskas įmanoma, jei tik surasime jėgų grįžti atgal. Atgal į tuos takus, kur, vėlių ir paukščių vedami,
galėtume atverti užakusį kraujo šulinį ir vėl atstatyti širdies namus. Širdis – kaip ta pilis, kadaise
tvirtai stovėjusi, bet dabar – tik griuvėsiai. Mes galėtume ją nušveisti, atgaivinti. Nušveisti
pajuodusius seno sidabro žvaigždynus, už kuriuos kažkada pirkome tikėjimą, pasitikėjimą ir viltį.
Buvome kvaili, kai tikėjome, kad sidabras ir aukso blizgesys suteiks mums amžiną šviesą. Bet tie
žvaigždynai jau seniai išblėso, pamiršti, užmiršti. Tačiau aš žinau, kad kažkur vis dar yra šviesos.
Liepsningos aistros, šviesios beprotybės – tai buvo mūsų antikvariatai, mūsų troškimai, kurie
spindėjo ir svaigino. Aš giliai įkvepiu ir sužinau, kad tik žengdama į priekį, tik skaičiuodama nuo
trijų iki septynių, nuo septynių iki devynių, galiu surasti savo kelią. Bandžiau, kėliausi, krisdavau
ir vėl kėliausi, kad galėčiau išgyventi. Žaizdos niekada neužgis, bet aš turiu judėti. Aš išvemiu
paskutinį gerų žmonių paaukotą kąsnį kaip atsiprašymą už klaidas, už žlugusių svajonių likučius.
Bet dar einu. Pažeriu į žinojimo purvą tikrus ir simbolinius auksinius pinigus. Tai mūsų auka, mūsų
kelias į tikrą žinojimą. Ir aš žengiu toliau – į prospekto vidurį, kur šurmulys, kur triukšmas, kur
žmonės, kurie niekada nežinojo, kad mes kovojame dėl gyvenimo. Po ratais, po kojomis, tarsi
suspardyta, pervažiuota kalė, tačiau vis tiek trokštanti gyventi. Ir galiausiai, kai šis kovos ratas
užsibaigia, kai lieka tik tyla, iš griuvėsių kylu nauja. Aš pagimdau save – paukštę, mergaitę,
sužadėtinę, nuotaką, kuri nebegrįžta į griuvėsius. Aš su sparnais, įkvepianti orą, alsuojanti visa
krūtine. Ir ta pilis, kuri kažkada buvo smėlio, dabar tapo mano namais.