Blyksnis
Mąstau, kada žmogui būna užtektinai.
Taip – gyvenimas neatsiejamas nuo kančios ir neteisybės,
Supa jį neadekvatūs valdytojai, neadekvačios mintys,
Arba viskas neadekvatu ir be ribų.
Bet tą vieną dieną miškelyje, tarp beržų ir eglių,
Aš įsižiūriu į horizontą ir matau lėtai blėstančią saulę.
Staigus vėjo gūsis skriejo į mane,
Tuo tarpu pasijutau lyg miego paralyžiuje –
Nejudėjau,
Ir mačiau,
Kad į tikėjimą eina pasirinktieji
Arba patys pasirinkę.
Ir gal tada supratau – ne jėgoj esmė,
Ne chaose pasaulio ar svetimų dejonių,
O tame mažame šviesos blyksnyje –
Tikėti, net kai niekas nepaaiškinama.
Nes gal užtektinai būna ne tada, kai perpildytas pykčio ar baimės,
O kai nustoji bėgti ir nustoji tikėti dėl pagerėjimo,
Tik dėl prasmės ištverti.
Bėgame nuo tuštumos,
Kol ji iš tikro pavirsta prasme.
Nebuvo
Pamiršk mane kaip sykį bandymą išgyventi – kaip betono šaltį ir purvo šiurkštumą.
Kaip sykį bandymą išlikti ir Dievo šaukimą, kurio neištversiu.
Tik žinodamas, kad galiu įsimūryti į glotnią skulptūrą, kurią daužys kaltės – ir aš pats kaltininkas.
Gyvenu pamiršęs, kaip reikia kvėpuoti ir kaip reikia matyti.
Iš kūno ir iš sielos, tiesiai į kilmingą išpažinimą – išpažinimą kontrolei. Ir kontrolės apsėdimuose aš įaugau į venas, kurios susijungia su gyvenimu, kuris turėjo būti,
O nebuvo.
Galėjo būti kitaip
Kiek kartų sakome – galėjo būti kitaip. Kiek metų bandome to nematyti.
Kiek kartų į akį įauga šermukšnis, raudonas, oranžinis, peraugantis regą – matyt, nesvarbu kiek kartų, nes vis tiek galėjo būti kitaip.
Turėjome laiku susiimti, laiku nugalėti, kliedesius užgesinti haloperidoliu.
Bet jei būtų buvę kitaip – jei į akį būtų įaugęs tu?
Tu stebėtum viską, ką laikai tiesa, viską, kas, tavo manymu, negali būti kitaip.
Ir vis tiek – auga šermukšnis. Per akis, per tinklainę, per pyktį, per kritimą.
Akies tinklainė permato tavo tiesą ir ją nukerta.
Ji susilieja su vizija, kurią vakar akimis sukapojo supuvęs, nukankintas kūnas.
Ir į jį kažkas tyliai sėja sėklas.
Andromeda
Plaukė spalvom tavo prisilietimas
nemiegojai, nevalgei, nebuvai
Plaukė spalvom išnara,
kurią išsinarei
Plaukė dausom
į telepatišką Andromedą
ten, kur anafilaktoidinė reakcija
ir pertrūkis –
pradžia, kuri nebesibaigia žodžiu
Plaukia tyla be formos,
be kūno, be vietos
ir viskas, ką palikai savyje,
plaukia atgal
be tavęs
Nei manęs nei mano nei manimi
Išgriūsiu sau pelenais ir gyvsidabriu,
išgriūsiu į pilnatį ir oktantą,
išgriūsiu į mirtį ir gyvybę.
Vėl suklupęs aiduos savasties,
vėl suprasiu – kaupiasi neviltis.
Pelenais kvėpuosiu,
gyvsidabriu plauksiu.
Pilnatį ganysiu,
oktantą laikysiu rankoj.
Mirtyje ar gyvybėje –
aidai pabaigos
šypsosi.
Šypsosi laikinai sulįsęs aidas:
nei manęs, nei mano, nei manimi.
Krauju ir balsu
kaukia –
dieve, kaip kaukia.
Tame vakare pasirinkimas sveria daugiau:
rinktis tai, kuo kvėpavau ir dusau,
tai, kuo skraidžiau ir kritau.
Šypsosi.
Pabaiga šypsosi.
Ji traukia tai, kas panašu,
ir įtrauks.
Su žibalu –
visų planetų akys krauju.
Krentu.
Tąkart Užsimerkia Dangus
Padangėj iškeliavusių paaukščių ir atvykusiųjų neišrinktųjų puota
po vyno lašančių esmė
po rūgštesnio rūgštančio lietaus
amžinybė laisvojo kovojimo
amžinybė iškeliavimų
anapus ko? anapus ko?
mėnulio didybei ir manijos niekybei
akiai šovus paaukščiui prarijus
smilgai paspringus
dangui sulyjus
matomės taip retai ir taip gera savitai
užpučia lūpas nugano ragus
paskutinius anapus ko? anapus ko?
nežinia ir kam jos skaičiavimai naktų prarastų
šimtai tūkstančių atspindinčių
nulekus vaizdų krauju apžėlusi siela
šoka viena
aplink pelkes ir fėjas
su kova į nuskendimą
su šokiu į nusileidimą
anapus kur anapus kur
linksti į bendangį įtarų pratrūkimą
sielos siela
anapus skamba
nuskendusių neišrinktųjų atodūsiai
ir tąkart užsimerkia dangus
Pavadinimas neegzistuoja
nes jis būtų irgi blankus
Blanki tavo tiesa.
Blanki tavo būsena.
Nublanko sąmoningumas,
išbluko laikinumas.
Kas beliko?
Blankuma sau.
Blankuma sau sau.
Blankuma, kuri sako sau,
bet negirdi.
Nepripažinimas sau
nepripažįsta nepripažinimo.
Sau nepripažįstu,
kad nepripažįstu.
Blanki būsena būna blanki.
Blankumas blankina blankumą.
Išblukęs išblukimas
išblunka.
Kas beliko
belikusiam?
Beliko likutis
be likimo.
Likimas be liko.
Sau –
be savęs.
Sau sau – be to sau.
Sąmonė
be sąmoningumo,
sąmoningumas
be sąmonės.
Blankuma burnoje.
Blankuma balse.
Blankuma, kuri kartoja:
blanku
blankiau
blankiausia
blankinanti blankumą
Nepripažįstu.
Ne-pri-pa-žįs-tu.
Pažįstu ne,
bet nepažįstu prI.
Sau pažįstu
tik nepripažinimą.
Kas beliko?
Beliko klausimas
be kas.
Beliko beliko,
kuris nebeliko.
Blankuma ir nepripažinimas –
sau
sau
sau
kol sau tampa
svetimu.
Ir tada:
kitiems
kituose
kitur
be manęs
bet vis dar
mano.
Susinaikinimo liturgija
Saulei, dangui
Pavasariui, atgimimui
Šviesai, tamsai
Laisvei, nelaisvei
Dievui, bedieviui
Akiai, kraujui
susinaikinimui, apsivalymui
Narkomano tiesai ar kleptomano vietoj
susijungia bedievė teisybė
Bespalvė saulė, sulysęs pavasaris, išvemta tamsa
apvaržyta laisvė, nusikalsta nelaisvė
Dievui, dievui, dievui
tau ir vėl mažai
sielai, sielai, sielai
akimis ir krauju susinaikini
apsivaliusi
Tebūnie tavo valia
Per maža žvakių,
ir per maža vainikų,
kada atkils į skaldą.
Per maža – tanki ta valda,
tebučiuoja lavono galvą.
Atleisk mums, nusidėjusiems,
nes nežinome, ką darome.
Dulkė esi
ir į dulkę sugrįši.
Tebūnie tavo valia
žemėje, kaip ir po ja.
CNS
Nyk, mėlynasis angele –
hipoksija jau čia pat,
kaip debesų sutemoj,
laisvės varžtoj.
Nyk, angele,
pažadėjęs apsaugojimą,
o kūną – išnaikinęs.
Palikęs, rodos, tiek daug naktų
su viltim
ir keliom išpažintom –
vienai išsipildžius,
šimtai apgautų,
prarastų nemigos pataluos.
Centrinės nervų sistemos apokalipsė,
distonija iš visų pusių –
ego
išnaikina tave, angele.
Prieš ką?
O tu atsakai:
per tamsiai mąstau –
juo labiau rašau.
Angele, sakai –
pakeisk mąstymą ir nusistatymą.
O prieš ką?
Prieš kuriuos lenktis,
į grabą trenktis,
sielą atskirt?
Prieš kuriuos meluot
ir iš baimės žiūrėt,
nieko nesakyt?
Jog perdžiūvę, perkarę
esame – buvome – nebūsime.
Nebūsime.
Jei spinduliuotė apšvies
ir įneš
vidun
kartu su vaga
teigiamos radiacijos.
Atmeta Atmeta Atmeta
Aš nežinau kas aš esu.
Aš nežinau koks tikslas mano.
Aš nežinau ką valgau.
Aš nežinau ką tariu.
Siena, apsupta drugelių.
Vienai sienai apsuptai drugelių.
Į ją įšoku.
Ir išeinu.
Ir vėl įšoku.
Išsismeigiu išrašytą antipsichotiką.
Vardu Nemunas esu.
Psichiatrų vardu rezonieriškas.
Gal manimi žaidžia mikroschemos.
Jos įdėtos venomis jau sunksta.
Jos gali žinoti viską.
Tik ne aš pats.
O gal žinau per daug savęs.
Ir tikslas – iškreipta realybė.
Valgau įplyšimą vienam kuriam.
Taip besąlygiškai gera juoktis.
Atmetu galimybę žinoti,
kas vis dar esu.
----
atmeta ir (d)ievas vienalytis
susigūžęs kampe
akys išrautos
burna ištinus
atmeta pagalbą
atmeta supratimą
atmeta save
nu ir kame bėda
bėda kame
tame šurmuly
susijungiu su atmata siela
ji atmeta variantus
ji laiko bėgančias mintis
kaip kraują be indo
joms gal negerai
bet jos juda
egzekuciją plaka
pusryčiais ryja save
ir lieka
varlė
be sistemos
be dievo kampo
galvoju apie dievą kiekvieną dieną
jo didybei po truputį nykstu
į žalius degtukus, kuriuos degina dienos šviesa
bažnyčia pilna šviesos
per daug apšviesta, kad matytų nuodėmę
kunigai geria vyną
nežinodami, kiek jie jau sudegė
manimi sklinda darna
sakydama: skrisk
padebesiais
aiškinkis su neurologais
dėl nepaklusnios smegenų tėkmės
vėjas pučia skeveldras
sukanda angelo aureoles
pakrikštytos varlės
sudėtos į tiesią liniją
tada užsidega stogas
varlės iššoka
tinklainė
ir
pelenai