Sielvarto vyzdžiais

Akibrokštų danguje pajuodę žiedai.
Kūną ir sielą degina vyzdžių bjaurumas.
Išprotėjimo klaida – kalbos išpučia medikamentus,
esą jie sielai gali padėti.

Sustojau prie žvyrkelio ir pamačiau paukštį
ir lizdą.
Ten kūniškai įsistovėjęs gandras, apgaubtas juodo žiedo,
kuris apniukęs nuo nieko – visatos ištemimo.

Čia kūnas ir siela bando ribas ir kelią – dabar tik psichozės riboje.
Mąstant, tiek daug degradavusiųjų, išpuikusiųjų sąsajų,
sąsajų, puolančių kūną ir sielą.

Mąstant, gal ir dienos jau baigtos –
naktų vainikais upėmis teka,
krauju kovojant vyzdžiams degant.

                                       Čia Kūnas ir Siela

Drastiškai nagais duria nevisatinis išpažinimas.
Juk jei dievas yra ir jis pasiruošęs išgelbėti visą perdirbtą skausmą,
ateizmo palangėmis augantis alyvmedis išganą tą patį vienintelį dievą,
ir toliau pučia gudrumu.

O paryčiais aš guliu nemigos aptaškytas,
skaičiuoju įbrėžimus,
matydamas vėl savo akies vyzdį – jame buriuoja vieninteliai ištikimi religantai.

Teologai mišias jau vykdo.
Nusprendžiu savo kūnu pagerbti ryto rasą,
ir koks beprasmis reikalas matyti debesio ruožą –
jame išeinantieji, atkeliautojai,
vardan mirties ir kaulų.

                             Vardan mirties ir kaulų.

Tuščia.

Su manimi kalbasi riba.
Aš jai paleidžiu paukštį.
Šis atkerta teistumu,
kol sulesina visą disociacinę magmą,
ir lieku
nesuprastas,
vis dar atsibudęs.