II. Disociacija

Sala
Esu sala – plokščia,
tik žinanti, kad susigyvenus
ten pat kuta dumblai, ir jie mane ės.
Iš manęs tyčiosis ropojantys skorpionai,
kuriuos garbins – iš tiesų.
Kiek pakrypęs, linguojantis,
sala prasiskverbęs
keliautojas, naikintojas,
supratęs pagal vandenyną –
ir jis taps sala.

Savastis
Dažnu atveju jaučiamės galingi,
įsitikinę, kad kažkas iš tiesų rūpi,
kad laimę jaučiame,
kad matome dalykus,
kad maudomės jūroje.
Dažnu atveju mes tikime –
į jausmą, į dalykus, į jūrą.
Ir vis dėlto mes liekame
periodiškai nusilpę.
Dažnu atveju mintyse tuščia,
ir dažniausiai ta tuštuma negąsdina,
o pagiria.
Mes esą svarbūs, galingi,
ir vis dar privalome suprasti,
kad nėra ko matyti,
nėra ko jausti,
nėra kuo gyventi.
Mes nebekvėpuojame.
Mes dingstame.
Mūsų nėra.

Laisvėn
Geltonos sienos, geltonas sniegas, geltonas dangus.
Suvenyras – lygiai taip pat geltonas.
Citrina sudegusi – geltona.
Laisvė – geltona.
Kiek kartų priešintis prieš priešą, prieš dievą, jeigu toks yra?
Jeigu yra žvilgsnis, kuris degina geltonai.
Yra pamirštis, kuriai viskas geltona.
Gyvenimas yra geltonas.
Jis žiba, jis kaba ir praeina.
Ateina kiti ir išeina.
Išeina kareiviai, ateina gyvybė, kuri pasirinks viltį – nes joje gi gera.
Bet kartais darosi priešingai – juoda, nors ir ji jauki.
Vis tiek miegi ir keliesi, studijuoji, plėši laiką, kol geltona ir geltona.
Kažkada labai seniai tulpė pamatė miražą ir jame skendo, alpo – kaip buvo gražu.
Tada buvo pavasaris. Viskas žydėjo. Visur geltona.
Skynė avietes iš sodo kur papuolė, kvėpėjo gėlėmis, kurios, pasvirusios ir nustebusios, suprato.
Laisvė – itin reta dovana, nes išsilaisvinti pavyksta ne visiems.
Ne visiems laisvė yra galia ir tyras oro gurkšnis, kuris pakylėja geltonuose pienėse.
Itin stiprus miražas – ir tulpės sukurtas laimėjimo simbolis, su kuriuo laisvėn eiti drįsta ne visi.
Šviesa lygi ne visur.
Geltona laisvina ir suvaržo.
Iškovoti laisvę su savimi yra bespalvis fenomenas.
Nes kovoti reiškia keltis sukąstais dantimis, socializuotis, rengtis, mąstyti, eiti prieš valią, kuri seniai sustingusi.
Ir supranti – esi atskiras stulpelis kažkokioj saloj,
kurią dainuoja nykstančios gentys.
Tapyk
Tapyk, tapyk širdies daigelį.
Rinkis spalvas, tokias, kokias tu besąlygiškai myli.
Tik vieno nepamiršk –
saugu tave turėti.
Kai baigiasi dažai ir slysti prie polėkio agregacijos,
atsiskiri, skendi –
tapyk mano šlovę, įsikūnijimą.
Į perskystą, patinusią laisvę,
ir ji čiulba.
Tik ją akina neoninė baimė,
kuri sako: paleisk save
ir suleisk man į venas bėgančius vaizdus.
Kuriuose aš – ne aš,
o tik atsiminimų vergovė,
išsitrynęs vardas iš bauginančių gatvių.
Tapyk toliau, net jei teptukas kraujuos,
net jei drobė verks.
Aš vis dar čia.
Skausmo pigmentu dažau tave šviesoje,
kurios nebegali pakelti.
Neramu
Neramu, darosi neramu.
Kai gėlių puokštė krenta ant žmonių.
Ir puiku –
sustok, tęsk, mylėk.
Mėlyni dangaus dryžiai sutiks priimti melancholiją,
priims ir bitės, galo sode verkiančios pušys.
Joms raudona nepatinka.
Nepatinka ir tavieji bandymai skandintis savyje –
tik tu gali pakelti tiesą tais pačiais žibintais.
Jau neramu.
Labai neramu.
Mirtimi
Jaučiame kūną –
kūno nėra.
Jaučiame jausmą,
apsuktą generalizuoto nerimo.
Jaučiame odą –
apkraujavusios akys mato bėglį.
Viskas bėga.
Viskas miršta.
Viskas dega.
Ir viskas puola –
puola žmogų,
puola kūną.
Baigiasi jėgos,
baigiasi kūniškumas.
Prasideda diena.
Teologiškai išdžiuvus.
Ir jei dievo nėra –
nes yra Dievas pats.
Ir kūnas, kartu su mirtimi ir kaulais.
Išliesiu
Išliesiu žiemą,
kuri kupina agresijos,
ir pasyvios meilės,
ir juodo vakaro.
Tarp viso ko –
išliesiu žiemą iš neturėjimo dar energijos.
Išliesiu žiemą už laiką, praleidžiamą kovojant veidu į save –
su skruostais į akis,
apatišką susiaurėjimą.
Išliesiu žiemą iš pasidavimo ir atgimimo,
atjausdamas upelį,
atjausdamas mišką,
atjausdamas saulę.
Tarp viso ko –
išliesiu, atjausiu, išjausiu.
Tik ar tai turės prasmę –
dar nėra aišku.

Noriu jausti
Aš noriu jausti įsišaknijimą į viską, kas yra gyva,
ir į viską, kas jau nebegyvybinga.
Galvojau – jausti yra lengva.
Tuo tarpu dažnai nejaučiu nieko visiškai.
Tik žvilgsnį te turiu,
žiūrėdamas į tai, kas besąlygiškai alsuoja gyvumu.
O kai iš tikrųjų jaučiu –
jaučiu tiek daug,
kad mane gąsdina paprasti garsai, kvapai.
Mane gąsdina per stiprus susidomėjimas išjausti tiek daug,
kad visiems metams atsigulčiau apatijos laukuose vienas.
Vienatvė manęs negąsdina –
todėl tai yra dviprasmiška.
Ir iš kitos pusės – tai geriausia, ką gali jausti ir auginti.
Jausdami tiek daug,
paliekame naivūs sau ir kitiems.
Jausdami nereikalingas emocijas,
tampame šiukšlėmis –
gyvenimo šiukšlyno pavakariais.
Esi
Laisvė yra paukštis,
ir paukštis esu aš.
Laisvė yra paukštis,
paukštis yra laisvė.
Ji leidžia gyventi,
jausti vėją,
sekti vidinį kompasą,
su kuriuo mokomės, kas yra laisvė,
ir kodėl ji kartais pavojinga.
Tampame laisvės liudytojais,
paukščio kvėpavimo klausytojais.
Skristi galima nemokant,
bet mokėti galime tik žinodami,
kad paukštis esi tu.
Yra laisvė, kurią privalu vertinti.
Laisvė yra paukštis,
ir paukštis esi tu.
Egzekucija
Šypsosi ant deformuotų bažnyčių
susėdę paukščiai.
Ežero pakrašty – sodybėlė,
jaučiasi kaip skaniai kepamas maistas.
Ir šis tas prisėst buvo,
šis tas buvo ir pagalvoti –
ką veikia po vandeniu sustingęs krištolas.
Apuoko apsišarvavusios žinutės
bilojo, sekiojo, mazgojo.
Mėlynas krištolas
su norima egzekucija.
Beveik
Tai kartais – beveik,
su maža dalimi to,
ką slepia beveik įtarūs,
beveik gražūs,
beveik įdomūs žmonės.
Nes tik beveik
galima suprasti bevertę prasmę,
kuo yra ypatingi tie,
kurie išeina,
ir kai grįžta –
tik beveik būna jie kitokie.
Nors kokia prasmė tiems,
kuriems tik beveik rūpi.
Nes niekam, niekam
nerūpi.
Suradom naktį
Suradom naktį,
susiradom žvaigždes,
susiradom mėnulį.
Susiradom kampelį,
kuriame esame saugūs,
žvelgdami į neegzistuojančią tvirtovę.
Joje sėdi pažadėtojas –
jis drasko.
Naktį,
žvaigždes,
mėnulį,
kampelį
ir tą neegzistuojančią agregaciją.
Gal
Gal mes tiesiog žaislai –
nejudantys.
Vienu žvilgsniu į langą,
pakeliui krentantys į pusnį.
Neišnykstantys –
kaip plastikinis maišelis.
Gal mes tiesiog žaislai:
akis išima,
nosį išspaudžia,
burną nupjauna
ir maišeliu uždusina.
Gal mes tiesiog žaislai,
skandinami klibančioj vonioj
to paties maišelio.
Mes esame žaislai,
ir mus kapoja gandras,
manydamas, kad esame maistas.
Aš – maišelis,
pardavinėjamas juodojoje rinkoje.
Šluoju
Aš šluoju meną į savo gobšybę
ir realią skurdžią netapatybę.
Tuo pačiu – rytų šalčio vėjo pučiamas –
skaičiuoju plyteles.
Iki paskutinio ąžuolo
lapai geltonuoja.
Ir slaptame miesto gale
lyja vynu,
kepa cukinijas,
kemša anakardžius.
Aš šluoju meną į troleibuso galą,
gyvenančią dulkę,
kuri įeina į mano šnerves
ir kvėpavimo takus.
Manyje auga žodžiai,
kurių aš pats nesuprantu
ir jų nenoriu.
Ir kažkaip aš myliu savo dangą,
kurioje saugiai šluoju save –
tik sau.

Ribotumas
Ribos, ribos, ribos.
Mes jas žinome, mes jas turime, mes jomis gyvename.
Gyvename ribodami vienas kitą
ir sau ribodami ekstazinę laimę.
Ribojame, kad galėtume jausti,
kada reikia sustoti,
ar kada kitam reikia suklupti.
Mus sieja ribos.
Bet su skaudančiu kūnu
ir akimis – išlieta kraujosruva –
atsiduriu kryžkelėje
tarp egzistencijos nesuvokimo ir nepakeliamumo,
tarp monotonijos,
neaiškumo dangos, apaugusios spygliais.
Ir suprantu –
siejamos ribos nelygios ribų nebuvimui.
Nes jų tiesiog nėra.
Su savimi – riba po ribos –
nesigauna.
Ir plačiai šypsausi nerviškai,
supratęs, jog ribos valdo mane,
o aš tik bandau pereiti psichozinį epizodą,
kurį vaistais sunku užgožti.
Pereiti matomumus, kurių galbūt nėra
ir kurie galbūt žino klausimą.
Ar riba gali nužudyti, ar išlaisvinti?
Ar ribos – skaidrus fenomenas,
ar spygliais durianti priešingybė?
Nužudo pasiekta riba –
vieną kartą už buvimą, tiesiog buvimą.
Išlaisvina nulieta riba į bičių lauką.
Zvimbia, kvepia šilta.
Į bičių lauką, kuris taip pat be ribos –
be nusakymų, be dažnumo,
tik tvenkinėlis.
Bitės snaudžia.
Ateina naktis.
Ji supa.
Kartu su viskuo.
Tarp psichozės ir bičių.
Apgaubtoje, jau gal prarastoje naktyje
šonuose krenta žvaigždės.
Krito žvaigždės.
Joms nereikėjo jaudintis,
nereikėjo ribotis,
kad praskeltų naują libido viršūnę.
Bet byrėjo sklastys –
greičiu į magmą.
Akimis vėl atsikeliu disociacijos epizode.
Suvokiu:
ribotumas įkvepia ir išsunkia.
Ribotumas atima.
Ribotumas atmeta galimybę kada nors jausti –
gal išjausti,
atjausti.
Nasras į lūpą
Kris libido, apniauks vakarop paklydęs nasras, leidžiantis lūpom į bedugnę
kris sausrai atsparus, šizotipiškai išsidėstęs laimingasis
maža ko laimintis
maža ko tikėtis
laviruoja bangų apšertu dumblu ėduonis
susitrynęs skruostų kampus
savo ir nesavo kritimu
į begenišką susiaurėjimą
pasiima kartu