Išprašiau
Leidžiantis saulei, kirams triukšmaujant, rinkau gintarus, norėdamas apyrankę tau padaryti. Pilkosiose kopose, vėjui veliant plaukus, krante žingsnis po žingsnio rinkau akmenėlius, tokius šiltai oranžinius. Jie man priminė tavo akis, tavo žvilgsnį, kai būdavo baisu gyventi.
Temstant, vėjui dar nerimstant, aš noriu tau juos dovanoti. Bet gaila – tik širdgėla drasko. Pamenu, kaip mes kadaise maudydavomės ir traukdavom akmenukus, giliai panėrę Baltijos jūroje. Joje skandinom savo egoizmą.
Dabar aš vienišas. Nors man sunku, kai debesys apgaubia, gėlėms pražystant dar tavo šypseną jaučiu. Geltonosios purienos, geltonosios purienos – o kurgi tu?
--------
Išprašiau bičių nuskraidinti mane į jų pasaulį, ten, kur širdis nustoja būti kūnu ir tampa žiedu. Nors aš tik sužeista bitė be vieno sparno, negalinti pakilti, negalinti paleisti tų dienų, kai mėnulio fazės nesikeitė ir buvo tamsu.
Ir aš tik norėjau paryčiais išgirsti tavo beldimą į duris, žodžius: ei, baigiasi delčia, jau poryt jaunatis, ir galėsime paleisti pilnaties nemigą, mintis, barnį.
Iš vyšnios žiedlapio bandau sukonstruoti naują sparną. Gal lengvai pakilti negalėsiu, bet liks medunešio saldumas.
Savimi
Išeiti savimi.
Savimi iškeliauti.
Savumas – išėjimu – kartais net jau žydinčiame pavasaryje – gali kelti klausimų.
Gali kelti klausimų savasties išpažinimas,
ir atitolimas net žydinčiame pavasaryje gali kelti.
Gali šlykštėtis ir nemėgti visko ir viskuo,
net žydinčiame pavasaryje.
Išeiti savimi.
Tačiau kiek toliau nuo žydėjimo ir pavasario
epizodo gale įsigelia geltoniškas lipnumas –
lipnumas iš savastinės išpažinties
ir išsiskyrimo savęs sau savimi dėka.
Transformuojiesi –
į, pavyzdžiui, bitę.
O bitė –
į geltoną.
Geltona – atgal į šešėlį.
Jame vis vien savitai gali švytėti,
apgaubta lietaus epizode –
išeiti savimi.
Ištekant
Prašyti savęs –
tik savęs nesuprast
ir niekada nenugalėt.
Kažkur gatvės gale leidžiasi saulė.
Ar jai užtenka savęs
ir nereikia prašyti?
Prašyti į šviesą,
prašyti į tamsą –
savęs,
savęs.
Dar vienai kovai, gal jau nebe prašant,
nebe rėkiant,
o ištekant –
kartu su saule
ir jos ideologija.
Atitikmuo
Aš žinau – esu paprastas atitikmuo
plevenantis sistematizuotoje laikinumoje
laikinumu esu atitikmuo
vandeniu atsispindintis laumžirgis
gražiausia – dar plevenantis
Gal kartą pagyti
Javai ir oranžinė –
prasmingai
įsižiūrėjus –
galima matyti
taikos laiptelius.
Gal kartą ir savyje.
Savyje sėti
ir oranžinėje ilsėtis.
Tęsti.
Gyti.
Lapė šypsosi
Pavasarį reikia gyti,
gijimai, pagyti, gijimu toliau gyti,
aš vargiai pamenu jau einantį pavasarį,
aš toliau duodu kūnui ženklus gyti.
Smegenimis auga gėlės,
jos apsisuka, įsitvirtina,
pavasarį reikia gyti.
Neatsiejamai grėsmingai ateina vasara,
joje vanduo, (tik) laimingi žmonės, jau pagiję,
joje tik pasiruošę nustoti būti našta,
našta išsivalymui ir pasauliui.
Įbėga lapė.
ŠYPSOSI.
Įbėga lapė,
jai gera,
pakloja laukais kukurūzus (be pesticidų).
Pavasariui sau reikia suteikti monarchiją,
užkarūnuoti medžius
ir dedikuoti žemuoges.
Einu mišku, pasitikėdamas jo laisve ir didybe,
niekinu tapatybę, taip pasirinkęs dėl gijimo,
nes pavasarį reikia pagyti.
Randu olą,
užkabinu karvelį
ir leidžiaus požemiais esminei tankybei,
todėl,
nes lapė ŠYPSOJOSI.
Ji pakėlė į dausas,
į kažką
tokio mažo ir nepakartojamo,
nes laimingi mes, juk laimingi,
ar ne,
ar tokie pusiau
ypatingi,
kažkuo
stipresni,
naikindami,
išganom.
Mes išganom pavasarį,
o ateinanti vasara
ganoma paryčiais, raudant,
palikus darnas.
Reikia pavasarį išgyti.